Pavasariniai rūpestėliai

Sveiki. Pagaliau prisiruošiau naujam įrašui. Išties rašau retokai, priežastis vis ta pati - gerų naujienų nedaug, o prastomis nėra ūpo dalintis. Visiems savų rūpesčių pakanka. Namo statyba jau trečią sezoną lieka vis dar užkonservuota. Čia priežastys vis tos pačios - vis tęsiasi skyrybų procesai, jau tuoj sukaks du metai, o galo dar nematyti. Viskas susideda: tradiciniai lietuviškų teismų tempai, kai kurių "dalyvių" tradicinis lietuviškas godumas, proto ribotumas, gal pavydas, pagieža, dar galas žino kas... jau nebesupaisau, o ir galvoti apie tai nusibodo. Aiškų tik viena, kad santuoka daug daug daug kartų didesnė rizika nei milijoninė paskola banke :))) Jau pusmetį stebiu kažkuo panašią dramą per televizorių ir suprantu, kad norint pasidraskyti, Lietuvoje erdvės ir galimybių tikrai pakanka, tad gal mano istorija ne tokia jau ypatinga. Ir užtaikyk tu man... :) Žodžiu, šia tema nebesiplėsiu, nes mano mintys išsakytos šiame bloge jau ir taip keliauja į teismą, lyg neva didelių mano niekšybių įrodymai :) Iš esmės išlaikome status quo - kol skyrybų procesai nesibaigę, jokių statybų.

Bet nusiminti nėr kada, nes aplink namą "vaiduoklį" plyti hektarinis "baltas popierius", kuriame kūrybai erdvės taip pat apstu. Šiais metais nutariau pasisodinti Sibirinių kedrų arba tiksliau Sibirinių pušų. Tai tie mistiniai medžiai, kurie auga lėtai, tačiau labai ilgai, gydo nuo n ligų, valo orą, apie 18-tus savo gyvenimo metus duoda vaisių - kankorėžius, kuriuose subręsta kedro riešutai - maistingiausias vaisius pasaulyje.

Jei kam įdomu, kokia ten iš jo praktinė nauda, galite atsiversti šią nuorodą

Pats susigalvojau auginti šį medį dėl to, kad sodyboje, kurioje užaugau turėjome kedrą. Kai buvau dar visai mažas vaikas, tėvas sodo kampe pasodino kedriuką. Niekas į jį per daug dėmesio nekreipė, nes nei obuolių iš jo, nei slyvų ar burokų... bet man šis medis buvo įdomus. Jis kažkoks mistinis, traukia prie jo būti, norisi rūpintis. Ilgą laiką tas kedriukas stypsojo toks mažas, sunykęs, o paskui, kad šovė į dangų... Dabar jam kokie 30 metų ir tai didelis medis, ant jo auga kankorėžiai su tais brangiaisiais riešutais. Džiaugiuosi, kad naujieji sodybos šeimininkai jo nenukirto. Tad pusiau dėl nostalgijos, pusiau dėl tos mistinės traukos, vis rezgiau mintį kaip čia man pasisodinti tokį Neverlende. Internete paieškojus informacijos aptikau, kad dėl tų kedrų kai kurie žmonės tiesiog iš proto kraustosi. Veikia klubai, judėjimai, kurie perauga į norą gyventi be elektros moliniame name ir pan. Jei netingite, galite pasiskaityti čia arba dar čia :)

Šiaip jau nėra taip lengva gauti šių medžių sodinukų: miškininkai ir sodininkai tuo neužsiima, o entuziastų mažai. Iš sėklų daiginti apskritai sunkiai įmanoma. Visai netyčia aptikau internete moteriškę iš Klaipėdos, kuri yra didelė kedrų entuziastė, juos daugina, augina ir parduoda, jei gražiai paprašai. Visą tai ji daro Žemaitijos miške, senoje "raganos sodyboje", kur vasarą ir pati gyvena. Taigi, pastarąjį ilgąjį savaitgalį keliavau į tuos miškus nusipirkti sodinukų. Moteriškė buvo kalbi ir geros širdies, tad prie mano prašomų dešimties, pridėjo magaryčių dar panašiai tiek. Tad šią savaitę turiu darbelio juos pasodinti.

štai vienas gražuolis jau pasodintas. Sunku patikėti, bet sodinukai yra 6 metų amžiaus. Esu girdėjęs, kad juos labai sunku išauginti, jie lepūs ir labai lėtai auga pirmuosius 10 metų. Tad šis 6-metis atrodo taip pat kaip paprastos pušies pirmametis...

Pirmieji metai kedriukui kritiškai sunkus laikas. Persodinimas - milžiniškas stresas. Sodinti reikia ne į šiaip žemę, bet į specialios sudėties mišinį, kuriame yra visokių cheminių priedų, miško spyglių, dolomito smilčių, durpių ir t.t. Jei kam bus įdomu, galėsiu pasidalinti receptu. O nuotraukytėje matyti kokią užuolaidėlę sugalvojome įrengti, kad saugotų nuo vasaros saulės kaitros. Įrenginys paprastas, bet efektyvus: pietinė pusė, supinta iš pernykštės žolės stiebelių, smilgų. Ačiū gerajai Vaidutei, kuri čia man talkino :)

Būsimoji kedrų alėja. Tarp medžių reikia palikti apie 3 metrų tarpus. Kada nors, po 100 metų gal tai bus didžiuliai medžiai, tad svarbu, jog nesitrintų šonais :) Žiūrėsime kiek gi jų išliks...

O tai pernai pasėdas japoniškas klevukas. Jei pamenate. Apmaudu, tačiau per vasario šalčius jis pašalo... Maniau jau visai neatsigaus, nes stiebeliai išdžiuvę visai. Bet palei žemę išsiskleidė lapukai, tad yra vilties. Paklausiau pardavėjo, kad nebijo jie nieko, bet pasirodo šaltis ir vėjai, kurių Neverlende nestinga, pridarė iškados. Kitą žiemą viską slėpsiu durpėse.

Tačiau nenusimename. Kartu su kedriukais, iš japoniško sodo (šalia Kretingos) atkeliavo dar pora japoninių klevukų :)

Šis kiek labiau prasiskleidęs. Matysime kaip seksis adaptuotis Neverlende.

Eglaitės taip pat ne visos sėkmingai peržiemojo. Man rodos nelabai joms patinka ir šiomis dienomis užsitęsę karščiai ir sausra. Kol miestelėnai mėgaujasi išsiilgta saule, soduose ir daržuose jau reikia lietučio...

Nežinau kaip tos eglaitės čia prigis :( Man rodos teks persodinti...

Nekokios naujienos ir iš rudenį užveisto sodo. Iš 6 pasėtų vaismedžių normaliai išsiskleidė tik dvi obelys. Kiti medeliai greičiausiai taip pat nušalo. Vasario siurprizai... Tačiau kuo galiu pasidžiaugt, kad suveikė vudu tepalas prieš zuikius. Kaimyno obelys kentėjo, o mano - patepliotos - nė nepaliestos. Taigi, veikia... :) Jei kam aktualu, paskaitykite mano rudeninius įrašus, ten daugiau parašyta kas tai per dalykas 

Na ir sukaliau dėžikę kompostui gaminti :) greitai pjausime žolytę, tad bus kuo užpildyti.

Beje, šiandiena jau mačiau šviežiai nupjautą veją. O sako, kad dar ne vasara... :)