2009 m. vasario 17 d., antradienis

Kaip kas kodė?

Esmė tokia, gyventi savo name - didžioji mano gyvenimo svajonė, didysis projektas. Aišku, fainiausia būtų namą išsirinkti ir nusipirkti. Bet, deja deja, juk čia ne Amerika, o ir nesu neapdovanotas bagotais tėvais, nesu genijus apipiltas (ar apsipylęs) pinigais, nesu vagis ar kitoks prasisukėlis. Todėl tenka viską sukurti savo rankomis. Todėl namą statysiu J Tiesa sakant apsisprendžiau dar būdamas 18 metų, na taip, vieną vasaros popietę atsisėdau ant lieptelio, nuleidau kojas į ežerėlį, ir iš savo svajonių nulipdžiau didįjį gyvenimo planą, kurio svarbi dalis – įsigyti ir gyventi name.

Kodėl namas?
Kaip ir Jūs, esu prisiklausęs daugybe nuomonių apie „siaubingą gyvenimą name už miesto". O taip, vaikų vežiojimas į mokyklą, savaitgalinis lažas tvarkant aplinką (dar vadinamas „gerbūviu“), šimtus kvadratų „negyvenamo“ ploto, apie nuolatines pečkurio pareigas, neracionalias investicijas ir t.t. ir pan. Hmm... gal čia daug tiesos, bet lyginkime „obuolius su obuoliais“! Gyvenimas name, tai nėra racionalesnio, patogesnio buto pasirinkimas, tai gyvenimo būdas! Tai visiškai kita gyvenimo kokybė. Taip taip, visi išvardinti ir dar 10 x daugiau „trūkumų“ – visų jų visuma ir sukuria tau visai kitokį gyvenimą. Man tai puikiai pažystama, nes pats užaugau paprasčiausiame sovietiniame name, kurį senelis pastatė savo rankomis po karo iš griuvėsiuose rastų plytų. Ten gyveno mano šeima: tualetas lauke (!), vasarą kelis kubus malkų: pjauti, krauti, dengti, džiovinti, rudenį grėbti lapus ir kasti, ankstyvą žiemos rytą klampoti per kiemą su glėbiu malku į namus, kuriuose tik kokie 7 laipsniai šilumos... Tačiau ką visa tai reiškia, palyginus su tuo, kad aplink namą yra tavo asmeninis kiemas, tavo užauginti medžiai, žolė, tvora, tavo obuoliukai, kurie auga tiesiog už tavo lango, visi tie paukščiukai... kiekvienas akmenėlis, kampelis - pažystamas, o sekmadienio rytas – išeini per duris ir tu jau gamtoje („pamatysi kaip lengvai, tu per žole išeini...“) Štai Liudas (bendradarbis) kartą pasakė: „gyvendamas name, aš jaučiu kaip keičiasi metų laikai“... Manau viskas tuo ir pasakyta J

Kur?
Hm... Vilnius – jaunam žmogui geriausia vieta gyventi Lietuvoje. Sunku ginčytis? Bet statyti namą Vilniuje ar šalia, neturinti milijonų reikia būti ne tik entuziastui, bet ir drąsiam? Bet išeitis visada yra! Nežinau kodėl visi Vilniečiai veržiasi į Riešę, Trandę ar Nemenčinės plentą. Hm, bandos jausmas? Europoje įprasta, jei dirbi didmiestyje, puikiausia gyventi priemiestyje, arba: iki 40 km už miesto važiuojant tiesiu keliu ir sukti iki 5 km į šoną „šūkeliu“. Lietuvos standartais tai jau būstų „too much“, bet tendencijos jaučiasi. Kadangi pats užaugęs name, kuris stovėjo standartiniame 9a sklype, dabar jau norėjosi didesnio, bent 20-30 a. reikalavimai. Prieš keleta metų, kai tik statėsi Trandė ir svajonių gatvė, radau neatrastą žemę – „Minsko plentas“ ir apylinkės. Keista, atrodo, kad ant šios vietos dievas uždėjo savo leteną, niekas ten nesiveržia ir dabar. Ką gi, radau variantą: niolika km Minsko plentu, ir pora km į šoną ir čia įvaldžiau 5 ha (!) sklypelį. Aišku, žemės ūkio paskirtis, be elektros, be duju, be kanalizacijos, be vandentiekio. Didžiulė ganykla, užtat šalia kelio, kuriuo kelis kartus per dieną važiuoja autobusai į Vilnių, ir aplinkiniai vienkiemiai, kur gyvena čiabuviai – seni sulenkėję baltarusai. Kiek kainavo? Tikrai nedaug. Kelis kart mažiau nei 8a. Trandėj J Bet štai perspektyva: tapsiu ūkininku – „AgroVilniečiu“, apsigyvensiu gražiausioj vietoj, vėliau likusią žemę sudalinęs išparduosiu ir taip padengsiu dalį ar net visus kreditus. Realu? Gal būt, pamatysime! Bet tai užsiėmimas 10 čiai metų. O kodėl gi ne? Kas nebando, nieko ir neturi, ar ne?

Kaip?
Esu ūkininkas. Baigiau kursus ir tapau J Prieš 3 metus. Tada pradėjau projektuoti ūkį. Derinti, tvirtinti.... ojojo. Visko buvo, dabar nepasakosiu, gal kada vėliau. O dabar, štai, neprabėgo nė 3 metai ir aš gavau statybos leidimą! Per tą laiką nekilnojamasis turtas subrango iki aukštumš ir jau sprogo tas burbulas. Visą tą laiką aš tvarkiausi dokumentus, o štai dabar atėjo laikas veikti J

Kaip gi man seksis, pamėginsiu aprašyti šiame bloge. Kurį rašyti ikvėpė mane du kiti entuziastai: Nulis ir kitas kolega:

http://statau-nama.blogspot.com/

http://www.nulis.lt/statau-nama/

1 komentaras: