Vasara, birželis

Mielas dienorašti, dovanok, kad nepelnytai tave apleidau. Kitą vertus (sukus, stačius), kaip tą pelną pamatuoti? Bet nemanyk, kad jei nieko nerašiau, tai nieko nebuvo. O juk buvo! Buvo vasara saulėta ir sausringa, užimta ir baisingai darbinga....

Apmaudu, bet šį sezoną vėl buvau tik sodininkas, dar nestatybininkas. Priežastys tos pačios: pokyčiai dar nepribrendo, o bankas, kurio vardo nebegaliu viešai ištarti nenuliūdindamas artimųjų ir vėl sakė „Ne, ne! Bet gal tu dar pagalvok, gal tau ištikro viso to nereikia? Gal dar palūkėk...“ ir t.t. Galas tuos bankus, skėčių dalintojus kai nelyja. Padariau išvadą, kad po šventojo Kubiliaus „užausųištrauktosLietuvosištosvisiškosšiknos“ skolintis normaliam butui ar namui gali tik tie, kam faktiškai paskolų ir taip nereikia. Žodžiu, kaip gerai sakė išmintingas ex kolega – „geriau jau buvo“ :)

Bet negaliu skųstis :) Šių metų, turbūt gyvenime didžioji naujiena! Kuri taip pat koreaguoja planus, labiau nei bet kas kitas. 

Pamaniau bandysiu pasivyti laiką ir sudėsiu fotoreportažą, apie tai kaip viskas ten buvo. 

Šie metai Neverlende kvepėjo jazminais. Šiais nuostabiais krūmais užsodinau nemažą juostą palei pirtinį kraštą. Tvorų ten neplanuoju, todėl varau krūmais, jazminais. Kokia 40 metrų juosta, prisodinta ataugėlių, kurias kasu iš visur, kur jų randu. Iš Lazdynų, Žvėryno, iš Merkinės, nuo Tauro kalno pakrūmių... iš daug kur. 

Šiemet jazminai jau šypsojosi ir Neverlende

Pataikiau skirtingas rūšis :) Vienas galas pradėjo, o baigiant, pražydo kitas galas. O kvapą nešiojo slabnas rytų Lietuvos vėjelis...

O tai Vaidutės ūkis :) Daržovėms visai patinka tie „inspektai“. Šiemet buvo derliaus kaip niekados iki šiolei.

Bet labiausiai džiugino braškynai... Taip laukiau kol atvažiuos mano dukrytė ir nuskanaus, bet gaila, šiemet nepavyko niekaip... nieko, gal kitais metais.

O braškių buvo ohoho, mat Vaiduts mama yra žinovė, tad parūpino ypatingą veislę, kurios uogos lyg iš reklaminių maketų. Kai kurios vos ve kumščio dydžio, o saldumas tų natūralių gėrybių...

... gera prisiminti.

Na o mano ūkyje – sode, šiemet pirmą kartą turėjom vyšnių. Šios uogos – mano meilė. Mena vaikystę, kai gyvenome vyšnių sodo viduryje ir močiutę, kuri buvo tikra vyšnių magė. Pamenate trilitrius vyšnių kompotus, kur trečdalis tūrio uogos, o kai jas suvalgai, kauliukus galima spriegti toli toli?

Apsauga nuo špokų ;)

Vaikystėje turėjome vien tik žagarvyšnias, o čia, Rytų Lietuvoje daugiau visokių veislių vedama. Tai ir aš bandau, žiūrėsim kurios geriausiai jausis Neverlendo platybėse

Ten kur kauliukas dešinėje, tai pasivaišino špokas. Štai kaip su jais, ima ir kirmę ir uogą.

O tai jau kriaušė. Apnikta rūdimis, kurios, įtariu, atkeliavo su kadagiais. PaGooglines radau, kad tokios kriaušių rūdis surūdija nuo kadagių pernešamų kažkokių grybelių. Tiek medžių ligų, kiek susidūriau Neverlende, nebuvau regėjęs, net nemaniau, kad tiek jų yra :( tai vis atradimai Rytų Lietuvos stepėse

Vaidutės rožynai. Šiemet kiek apleido, mat su savo pilvuku nelabai spėja apipuškuoti visų darželių, bet buvo gražu

Rožės visuomet aristokratiškos. Respect Vaidutei, kad jas sėja Neverlende...

Atrodo, kad auga tiesiog pievoje...

Kitą vertus, taip gal net ir gražiau.

O štai ir pati nuostabioji būtybė :) čilina parko prieigose

Kita puiki naujiena – obuoliai. Šiemet turėjome ir jų. Pirmą kartą sodas davė vaisių. Neapsakomas džiaugsmas ir motyvacija!

Net ir slyvos kelios užderėjo. Žodžiu buvo ką veikti ir ką ragauti. Bet birželį mes vaisių dar tik laukėme.

Paradinė pusė šiemet sužaliavo vešliais žolynais, o juose, savo šiltnamiuose stiebiasi sakūros. 

Sakūroms mini šiltnamiukai labai patiko. Manau panaudosiu juos dar žiemai, tik uždengsiu viršų. Na o peržiemojus, pavasarį galima bus jau ir atsisakyti tos „šiltnaminės adaptacijos“

Na o pats dvaras irgi smagiai sau pūpso tvarkomų apylinkių apsuptyje :) Nieko nieko, neprarandame ūpo ir tikimės gal septintas sezonas atneš postūmių.