Lietuva, ruduo...

Penktasis sezonai kaip ir pabaigon. Ruoduo užslinko greitai, miestiečiai kalena dantimis, šnirpščia nosimis ir baimingai galvoja apie atslenkantį šildymo sezoną... Tokios dabar dienos. 

Nebaigtoji rezidencija dar stovi, kaip stovėjusi, žolynai želia, "gynybinis" griovys, kaip matote taip pat dar puikuojasi. Šiam grioviui jau sukanka metai ir jis yra puikus lietuviškos kaimynystės ir mužikiškumo simbolis. Kas pamiršo priminsiu, kad šalimais, ana už tų horizonte matomų medžių, kaimynas statosi sodybą. Su kaimynu atrodo nepasisekė, gavau tipinį lietuvišką apsukruolį: daug šneka, daug žada, tačiau labai mažai daro, o ką jau daro, tai tik dėl savęs. Yra tokie žmonės, kuriais pasitikėti neverta. 

Kaimynas jungiasi elektrą nuo mano sklype esančios el. dėžės. Tam pernai rugsėjį prasikasė tranšėją. Tačiau žmogus matyt manosi esąs baisiai taupus ir praktiškas, tad kabelio nepirko iš LT parduotuvės ar tiekėjų, kaip visi normalūs žmonės, tačiau kreipėsi pas kažkokius vertelgas, kurie pažadėjo atvežt tą kabelį kone už puse kainos. Atvežė, tačiau paaiškėjo, kad ne tą - trūko vienos gyslos ar pan. Tada vežė iš naujo. Tas "vežimas" trunka savaitėm, mėnesiais. Atvežė, tačiau jau buvo sniego. Tad laukėme pavasario. Pavasariui atėjus, vis rasdavosi kitų reikalų, tad kabelio klojimas atidėliojamas berods iki rugpjūčio. Rugpjūtį šiaip taip priprašiau, kad darbai tęstųsi toliau, tai pajudėjo: suklojo kabelį ir užvertė pusę griovio. Užversti toliau pasirodo negalima, nes reikia pirkti kažkokią įspėjamąją juostą ar pan. Kadangi kaimynas yra toks neva labai taupus, tai samdėsi pačius pigiausius "darbavykus", kurie aišku dirbo blogai, lėtai, sukčiavo, tinginiavo, alų gėrė atsisėdę ant krūvų ir pan. Tai ponas už bausmę juos atleido ir dar visaip iškoliojo, neva "neįmanoma dabar rast gerų darbininkų" :) Atleido ir vėl atsidėjo darbai neribotam laikui. Žodžiu, tokia tipinė lietuviška "praktiško" gaspadoriaus istorija, kuriam ramiausiai nusispjaut ant kaimyno, kurio kiemas perkastas jau metus. Ir visos tos istorijos fone kaimynai šypsosi vienas kitam, yra malonūs, vienas klausia, "tai Juozai, kada?", kitas atsako "kitą savaitę griovio nebebus". ir taip savaitė po savaitės... Vienas durnas nori sutart su kaimynu draugiškai, kitas naglas kaip tankas tuo naudojasi... Lietuvoje pas mus taip jau įprasta, kad visokie mužikai prakutę tvarko reikalus ir nėra ko daug ginčytis. Fu...

Čia kitas mūsų kaimyniškumo pavyzdys. Jei pažiūrėsite kairėje, šalia pušelės yra stulpelis. Ten eina sklypo riba ir ta riba eina tiesia linija šalia dešiniau matomo ūkinio pastato, kurį čia stato kaimynas. Nors mudviejų su kaimynu sklypai po hektarą su viršum, bet kaimynas, kaip tikras miesčionis "dėl jaukumo" matyt statėsi pastatus prie pat ribos, taip arti mano sodybos kaip tik įmanoma. Nykus mužikiškas lietuviškas mentalitetas... Nori atsiribot nuo žmonių, tai ne, kitam reikia griautis ir spraustis kuo arčiau. Na bet istorija ne apie tai. nuotraukoje matyt degėsiai ir statybinės šiukšlės. Ir visa tai mano sklype. Paprasta atspėti: kaimynas samdė statybininkus, žinoma kaip įmanoma pigiau, šie statė šį ūkinį ir mano sklype kažkodėl privertė statybinio chlamo ir šiaip šiukšlių. 

Kaimynui kažkada pasidarė nepatogu matyt, tai jis tas šiukšles padegė - tipo taip jas sutvarkė. Tuo ir baigėsi šiukšlių sutvarkymas :) 

Na, kaimyno sklype patogu laikyti visokias statybines atliekas ir pan. Žodžiu, su kaimynu nepasisekė, gaila.... Ir Lietuvoj amžinai taip. Žmonės kažkokie nykūs egoistai, nusispjovę ant kitų. Jei žmogus geras, tai žiūrėk vargšas ir durnas. Jei prakutęs - tai pasipūtęs, naglas ir toks žiauriai kietas, bet vistiek žagrė iš kišenės kyšo, nors tu ką :(

Bet velniop tą kaimyną. Kai pamiršyti kitus žmones, gali galvoti apie mėlyną dangų, horizontą, daug gryno oro, pirmąjį šerkšną ir užgimstantį sodą...

Šiemet dar daugiau nei pernai priaugo raudonųjų musmėrių. Šis grybas dabar atrodo ypatingas, po to kai pamačiau filmą GENERATION P. Kas nematėt, rekomenduoju pažiūrėt. Juodo humoro komedija. Apskritai tai šis grybas ne visur laikomas nuodingu. Realiai tai yra pats tikriausias haliucinogenas, o kai kur laikomas ir gurmanišku patiekalu. Plačiau čia. Aš asmeniškai nesu jo ragavęs, bet, kuo daugiau pasidomi, tuo labiau maga... :)

Tarp gražiųjų Amanita muscaria galima rast ir lepšių :) 

Va ir Vaidutė rado. KUo ne baravyks? Ogi tuo, kad papilvė ne žalia :D

Kedriukų plantacija. Šiemet žuvo vienas mažulis, gaila. Tačiau kiti auga, stiebiasi aukštyn. Kitais metais turėtų pavaryt į viršų...

Sodas 2013. Laukiame žiemužės...

Šių metų naujokės - avietės. Rudeninės :) skanumėlis. Mūsų sode vis daugiau atsiranda ko paragauti, kuo pasidžiaugti...

Šiemet palei pietinę sieną sodinau žaliąją sieną - alyvų, jazminų ir šaltalankių juostą. "Naujagimius" apdėjau nupauta žole, kad negoštų lauko žolės, laikytųsi drėgmė ir pūdama žolė dar patreštų žemelę. 

Štai mažutė alyva, atsikrausčiusi tiesiai šviesiai iš "Krasnūxos"

O tai mano beržų alėja - keliukas link pagrindinio kelio. Iškasu medelisu iš pievos ir sodinu pakraštyje. Taip ir kultūrinamės po truputį. Kaip matote, už berželių matosi suarti laukai.

O tai didysis šios vasaros darbas :) akmenų takelis. Atrodo niekalas, tačiau taip tik atrodo. 136 akmenys, kiekvienam "įmontuoti" reikia apie pusvalandžio. Juodžemį iškrapštyti, prisimatuoti, prisitaikyti, žvyrmolio pribrti, sutrombuoti apkamšyti, akmenį išlyginti, vėl apkamšyti, viršų juodžemiu apkamšyti ir sutrombuoti....

Na ir akmenynė. Suarus lauką aiškėja, kad čia akmenys matyt nebuvo rinkti dar niekada. Jei gelėčiau nusirinkti nuo visų aplinkinių 4 ha, galėčiau kelią nusitiesti :)

Nuostabus vaizdas nuo Pučkorių atodangos. Laukais ateina ruduo, slenka debesys...